Ar kada numanėte, kad formuojantys apatiniai ar apatiniai apkūnioms moterims galėtų sukelti politinius ginčus? Turbūt, kad ne! Patikėkite, tai viena iš tų jautrių temų, kuri skaido visuomenę, o polemika kursto aistras. Intymu, visgi apatiniai.

Kai žaisdamas ruletę atspėji skaičių kartu su spalva, norisi gaivaus martinio ir patogiau įsitaisyti prie stalo, o ne keliauti namo saugiam gyvenimui. Taigi Tomas išėjo ieškoti jo jautrią sielą suprantančios merginos, bet aš likau žaisti vasaros ir meilės. Jūs gi žinote – ji buvo karšta kaip niekad. Vilniaus nuodėmių gatvės net gaudė nuo geidulingų šnabždesių ir ištvirkusių planų miestiečių lūpose – namo visi ėjo mažiausiai po du.

Prisiminus tave vis dar suvirpu. Akimirkai sustoja širdis. Įkaista. Ten tarp klubų. Vėsinu save dabarties mintimis, turiu praleisti tą deginančią nostalgiją. Naktims, kai rašėme ant vienas kito kūno nuodėmių istorijas. Nesibaigiančias. Tiems rytams drauge, kurių nebuvo. Nežinau kodėl tapai svarbus – aš diletantė meilėje. Mano ginklai – aistra ir geidulys, užvaldantys dar vienai nakčiai, su kuria pradedu pasakoti naują vasaros istoriją, pamiršusi apie savo džentelmeną X.

Miegui neiššvaistytos naktys, giedros ir malonios, it vėsi martinio taurė po mūšio, kurį laimėjau. Tik niekada dar nenugalėjau tavęs. Tu mano ramybės priešas, mano chaosas. Visi keliai į kuriuos įsuku, veda į tavo glėbį, į tavo lovą. Tu kvepi aistra, didinga, nežemiška ir gaivališka. Kaskart seku tą kvapą ir krentu, lyg sumedžiota gazelė, kuri pasidavė. Trokštu persisotinti tavimi. Patirti nuodėmingą malonumą, nuo kurio virpa klubai, spausdami tavo tvirtą kūną.

Vienišom naktim įsivaizduoju, kad mano rankos, tai tavo. Kad įkaitęs kambario oras, vis dar kvepia tavimi. Pagrobk mane dar bent vienai nakčiai, dar vienam nusidėjėlių žaidimui.

Pavasaris atvėrė duris, kaip galantiškas džentelmenas nepastebimai įsėlino, sušildydamas mirtingus sušalusius kūnus, nurengdamas ir apnuogindamas sielas. Norom ar nenorom skandindamas gilioje krištolinėje geidulio taurėje. Švelnus, gaivus, kartu nuodėmingai ir apgaulingai kuklus, kaip vėsaus šampano gurkšnis ant šiltų lūpų palieka savo vizitinę kortelę – taip lauktą nuotykį aistringą. Sarkastiškai šypsosi, užvaldo mintis ir kūnus. Krentu be pasipriešinimo, atsiduodu jo gaivališkiems kerams ir pažadams. Pavasaris savo nerūpestingomis glamonėmis susuka galvą net ir meile netikintiems skeptikams. Nuginkluoja ir palieka mūsų kūnus nuogus.

Gruodžio naktys man visos kaip Naujųjų išvakarės. Mažiau padorios. Labiau svaiginančios. Sunkiau prisimenamos, bet neužmirštamos. Ant lūpų mažiau dažų, daugiau putojančio. Muzika garsesnė nei mintys. Bučinių daugiau nei žodžių.

Gruodžio 31 d.

Neskubėdama rinkausi suknelę ir batelius. Nuoga nugara, stalčiuj palikta liemenėlė, sodri vyšnia ant lūpų – gruodžio taisyklė. Neplanavau vakaro eigos, leidau sau sprendimus priimti paskutinėmis akimirkomis. Žinojau, kad Laurynas lauks „Stebukluose“ su draugais nuo aštuonių. Mudu vis dar nelaikėme vienas kito pora, vis dar žaidėme žaidimus ir bandėme vienas kitą.

2016 lapkritis

Vasarą prasidėję romanai neužsitęsia, o ypač tie, apie kuriuos gali papasakoti tik žvaigždžių apšviestos Nidos kopos. Jie – tie gaivūs oro gurkšniai, gelbstintys nuo mieste likusių neužbaigtų istorijų – romanų, kurie baigiasi devyniasdešimt trečiame puslapyje, bet dar du šimtus vilkinami norint atiduoti duoklę skaitytojui.

2016 rugpjūtis

Šią vasarą galėčiau pasidėti į muziejų, kad galėčiau sugrįžti kada panorėjus. Dar kartą pasimėgauti akimirkomis, prilygstančiomis šedevrams Niujorko Metropolitene ar Paryžiaus Luvre, kur plika akimi stengiamės suprasti, ką ypatingo turi Mona Liza. Šypsausi. Juk tik vienam da Vinčiui žinoti skirta, kas joje. Mums ji – tik dar viena eilutė kelionės sąraše, kurią užbrauksime pažiūrėję į paveikslą vos penkias minutes.

2016 gegužė

Jau po pirmos pažinties, o gal derėtų sakyti „nakties“, supratau, kad jis bus tik žaidimas – vyrai žmonų nepalieka. Galbūt nemyli, bet nepalieka. Tą naktį, išlipusi iš lovos ir pamačiusi vaikišką lėlę, suglumau, bet jo žvilgsnis išliko šaltas ir ramus. Tuomet ir supratau, kad ji miegamajame palikta ne šiaip sau. Tai jo būdas pasakyti „tegul tai lieka tarp mūsų“.

Džentelmeną išduoda ne tik išvaizda: preciziškai suderinti kostiumai, rafinuotas kvapas, galantiška laikysena. Ne. Džentelmenas kiekvienoje moteryje atranda damą. Žino, koks gestas, žodis, žvilgsnis pabudins Dievo apleistą moteriškumą, seksualumą, geidulį. Žodžiu, pavojingas kaip narkotikas. Tik supraskit teisingai – moteris įsimyli ne džentelmeną, bet save jam esant šalia. Klimpau ir aš į šį liūną.