Prisiminus tave vis dar suvirpu. Akimirkai sustoja širdis. Įkaista. Ten tarp klubų. Vėsinu save dabarties mintimis, turiu praleisti tą deginančią nostalgiją. Naktims, kai rašėme ant vienas kito kūno nuodėmių istorijas. Nesibaigiančias. Tiems rytams drauge, kurių nebuvo. Nežinau kodėl tapai svarbus – aš diletantė meilėje. Mano ginklai – aistra ir geidulys, užvaldantys dar vienai nakčiai, su kuria pradedu pasakoti naują vasaros istoriją, pamiršusi apie savo džentelmeną X.

Atsiduosiu vasaros netikėtumams ir pamiršiu, net ir tai, kaip paskutinį kartą uodžiau tave, kaip paskutinį kartą bundant miestui pasidavėm vienas kitam. Atsidaviau žvilgsniui, kuris užbūrė. Bučiniais ir aimanom. Jis prispaudė mane, kad įsigerčiau nauju kūno kvapu ir pamirščiau tavąjį. Lėtais judesiais, prisispaudęs man tarp kojų, kuždėdamas kažką į ausį, tvirtai laikydamas pečius ištrynė viską apie tave. Liko tik rami ir šilta naktis.

Birželio 15 d.

Praeities aistrų šešėlis praslinko virš manęs ir pasimetė rožinio dangaus horizonte. Miestas pulsavo gyvenimu, gaudė pokalbiais apie meilę, išdavystes, nuotykius ir kitus žaidimus. Išėjusieji vakare paklysdavo tarp miestiečių istorijų ir namo parsirasdavo tik paryčiais, patyrę ką nors naujo ar beprotiškai malonaus. Taip ir aš, gyvenau šurmulio kasdienybėje, bet jau senokai ėmiau jausti alkį.

Tiksliai nežinau ar mane tą vakarą sužavėjo pats Tomas ar likimas, pavargęs nuo vienišų dejonių, stumdė mus it šachmatų figūrėles link pražūtingų pasirinkimų.

Draugai išvyko į Nidą kiek anksčiau, o aš turėjau atvažiuoti su nepažįstamuoju, geros bičiulės buvusiu vaikinu. Jie šiuolaikiškai draugiški – vis dar gražiai bendrauja. Planavau praleisti nejaukias frazes ir tyliai žvelgti į besileidžiančią saulę, paliekant miestą.

Tačiau tik susitikus, Tomas privertė mane nertis iš kailio dėl jo šypsenos. Mes skriejom autostrada gaivią vasaros naktį, už savęs palikdami pakelės kuolelius ir žaižaruojantį dangų. Nuo pokalbių ir flirto net reikėjo atsidaryti langus, kad nepritrūktų oro, kai imdavo kutenti šlaunis, tas nejaukus ir malonus virpulys. Kažko nepažįstamo. Trokštamo. Naujo.

Vos įvažiavom į vasara alsuojantį, pušų kvapu ir jūros ošimu persmelktą gamtos kampelį nėrėm į draugų būrį ir atsidavėm nakčiai, kur ji bevestų. Turbūt pirmą kartą nežinojau kaip pažaboti savo kūną, skleidžiantį akivaizdžius geismo signalus. Norėjau praleisti pro šalį draugių pasakojimus apie darbą, tobulą meilę ar naują žavų kaimyną.

Šalto šampano burbuliukais vilgiau gomurį, vyliausi, kad ir milžinišką savo jaudulį. Negalėjau atitraukti akių nuo naujo nuotykio, kurį jaučiau visai šalia.

– Austėja, tu kaip nesava, – kartojo mano draugės.

– Matyt pavargau, gi darbas, kelionė, – nesąžiningai melavau, nors energijos turėjau visai nakčiai nuodėmių.

Kita diena buvo lyg klasikinė pajūrio svečių atostogų detalė – paplūdimys, saulė ir šaltas šampanas. Mėgavomės Nidos ramybe ir vieni kitų kompanija. Nors man tai buvo kankinantis laukimas ir nežinia, kurie dar labiau kaitino kraują ir visą mano kūną. Mintys degė nuo skirtingų ateities galimybių. Turėjau tik vieną klausimą:

– Ar išeis pabūti dviese su Tomu? Kur visa tai nuves?

Mūsų žvilgsniai susitiko gal šimtus kartų. Jis neįtikėtinai puikus žaidėjas. Kas kart pildydamas mano taurę, atsitiktinai paliesdavo koją, o prigulęs šalia pakutendavo delną. Rodė man dėmesį, bet tuo pat metu ir laikėsi atstumo.

Laikas buvo ypatingas, turbūt vien dėl šviežiai kūną užklupusio geidulio. Jaučiau, kad kažkas bus.

Tik Monika neatitraukė nuo Tomo akių, gal tikėjosi, kad jie vėl bus drauge, o pajūrio žavesys padės viską sustatyti į savo vietas. Jaučiausi kalta, kad ji nežino apie dar vakar prasivėrusią aistros bedugnę, kuri laukia naujo meilės žaidimo pradžios.

Ir tik paskutinę naktį, kai visi pasisotinę saule ir išpasakotomis istorijomis sumigo, mes susitikom. Tyliai, lyg paaugliai išsliūkinom iš namų ir išėjom vedami troškimų. Nežinojau ar tai mano laimė, ar prapultis.

Tą naktį beveik nekalbėjom – pasikliovėm vien lietimu. Lūpomis tyrinėjau jo odą, o jis savosiomis degino mano kaklą ir krūtis. Laikiausi nuo aimanų, kad nepasirodyčiau per silpna. Jo kūno kvapas ir stiprios rankos, jo valdingas ir užburiantis žvilgsnis – kažkas gaivališko, suteikto gamtos. Paslaptis buvo viskas ko man reikia, kad vėl pasijausčiau gyva.

Rodos net jūra bangavo mūsų nuodėmingo geismo ritmu. Jis skendo manyje, kaip tos pakrantės bangos atsimušančios į krantą ir nukeliaujančios gilyn į jūros amžinybę. Pasitikom saulę numalšinę savo troškulį – pradėję rašyti dar vieną (ne)meilės istoriją.

Parėjom namo pilnais plaukais smėlio ir susikibę už rankų.

Viduje žinojau, kad tai tik dar vienas vasaros romanas, gi tada viskas atrodo žaviau ir ypatingiau. Bet jis tvirtai laikė mano delną, o tai kėlė nerimą.