2016 rugpjūtis

Šią vasarą galėčiau pasidėti į muziejų, kad galėčiau sugrįžti kada panorėjus. Dar kartą pasimėgauti akimirkomis, prilygstančiomis šedevrams Niujorko Metropolitene ar Paryžiaus Luvre, kur plika akimi stengiamės suprasti, ką ypatingo turi Mona Liza. Šypsausi. Juk tik vienam da Vinčiui žinoti skirta, kas joje. Mums ji – tik dar viena eilutė kelionės sąraše, kurią užbrauksime pažiūrėję į paveikslą vos penkias minutes.

Šią vasarą mano Luvras – Lietuvos Nida. O tie 10 kvadratinių metrų pagrindinėje gatvėje – mano Siksto koplyčia. Šventvagiška? Galbūt, bet tose rankose jaučiausi tarsi danguje. Naktį gėrėm žvaigždes, rytams palikdami vėsias jūros bangas. Švyturys rodė kelią ne laivams, bet įsimylėjėliams, glamonėjantiems smėliu pridengtas nugaras. Jei galėtų prabilti, nesiliautų pasakojęs apie sujauktą kopų smėlį ir pasimetusias širdis.

Septynios dienos naujos meilės pranoko ištisus metus su senuoju džentelmenu. Jei turėčiau truputį daugiau drąsos, papasakočiau, kiek daug reiškė žengti pušynais kvepiančiais šaligatviais rankoms skęstant tavo delnuose. Nebijant būti užkluptiems, šokti ir svaigintis bučiniais žmonių pilnoje prieplaukoje. Lyg būčiau jūros išmestas gintaras – mažo berniuko lobis paplūdimyje.

Kabinu tave ant savo Luvro sienos. Nidos glamonės lyg permanentinis rašalas įsigėrė mano odoje. Tokių nenuplaus nė pati Baltija. Tik kas dabar? Perkabinti paveikslus?