Miegui neiššvaistytos naktys, giedros ir malonios, it vėsi martinio taurė po mūšio, kurį laimėjau. Tik niekada dar nenugalėjau tavęs. Tu mano ramybės priešas, mano chaosas. Visi keliai į kuriuos įsuku, veda į tavo glėbį, į tavo lovą. Tu kvepi aistra, didinga, nežemiška ir gaivališka. Kaskart seku tą kvapą ir krentu, lyg sumedžiota gazelė, kuri pasidavė. Trokštu persisotinti tavimi. Patirti nuodėmingą malonumą, nuo kurio virpa klubai, spausdami tavo tvirtą kūną.

Vienišom naktim įsivaizduoju, kad mano rankos, tai tavo. Kad įkaitęs kambario oras, vis dar kvepia tavimi. Pagrobk mane dar bent vienai nakčiai, dar vienam nusidėjėlių žaidimui.

Vasario 14 d.

Neišsipildžiusių aistrų ir troškimų skambesys aidėjo visame Vilniuje: jo buvo pilnos sujauktos miestiečių lovos, tamsūs skersgatviai, kuriuose galėjai pamatyti jaunų porelių siluetus, gaudė net praeivių kūnai, jaučiau tai. Atėjo meilės šventė ir visi rašė romantišką odę jausmui, kurio niekada pernelyg nevertinau. Ši diena man visada buvo ypatinga tik tuo, kad tapdavau alkanesnė ir leisdavausi ne į mūšį, o į karą – žaisti meilę, blefuoti ir nugalėti. Apetitas augo ir žinojau, kad paprasto trofėjaus man neužteks, šį kartą rinksiuosi ne klystkelius, o labirintus.

Ruoštis į teatrą pradėjau anksti. Tai turėjo būti trečias pasimatymas su Mantu, kurį pažįstu nuo mokyklos. Jį mylėjo pusė mano draugių, o dabar jo sužeistą širdį, gydau aš. Šiandien išlaižysiu visas jo žaizdas.

Apsivilkau ryškią, smaragdo spalvos suknelę, užsisegiau perlus ir apsisiaučiau kailiniais. Žinoma, būtų daug smagiau po jais nieko nevilkėti, bet Mantas vargu ar suprastų. Vis dar neperprantu jo.

Savo džentelmeną regiu tik vienišų naktų sapnuose. Nesimatėme nuo paskutinio karto, kai dėvėjau fatališkos moters kaukę ir lėtai leidomės į aistros bedugnę. Aš net nežinau ar iš jos išsilaisvinau. Kartais sustoju mintyse prie jo atvaizdo virš manęs ir tyrinėju jį šimtus kartų. Tačiau šiandien nauja diena.

Išlipusi iš taksi automobilio, greit radau Manto žvilgsnį, jis laukė prie įėjimo. Pasisveikinę nuskubėjom link baro. Norėjau suvilgyti gomurį šaltais burbuliukais, kad šie sužadintų fantaziją. Trumpai pasikalbėjome apie seną, tragiškos romantikos mėgėją Šekspyrą ir kitus jo kūrinius, be Romeo ir Džiuljetos. Pokalbį nutraukė atsivėrusios salės durys. Vos įėjus į vidų, mane pasiekė pažįstamas kvepalų kvapas. Jis pagavo visą dėmesį ir staiga sugrąžino prisiminimus, kur aš pabundu iš nuodėmės jo glėbyje. Sutrikusi ėmiau dairytis, bet Mantui paklausus ar kas atsitiko, nurimau ir atsisėdau. Tyliai susimąsčiau: „Negi tai sutapimas?“ Sėdėjau bandydama įsijausti į atmosferą ir staiga, už keleto eilių pamačiau jį. Pilna salė žmonių man tapo begarsiu, nespalvotu filmu, su vieninteliu herojumi prieš mano akis. Tai buvo jis – mano džentelmenas X.

Mantas paklausė į ką taip įdėmiai žiūriu, o aš negalėjau atitraukti akių nuo moters, sėdinčios šalia Aisčio. Viso spektaklio metu nesugebėjau tinkamai sekti siužeto, drėgnus delnus tryniau į Manto kelnes ir vogčia svarsčiau: „Ar Aistis manęs pasiilgo?” Gyvenimas pilnas atsitiktinumų, o ypač, kai jame yra Aistis. Visai nenustebau, kai jis bandydamas nužvelgti salėje susirinkusią minią pamatė mane.

–  Savo damos vaidinimą baigsiu tuoj pat, – sušnibždėjau. Pasakiau Mantui, kad einu į moterų kambarį ir greit nužingsniavau prie baro. Užsisakiau taurę šampano ir vos tik ją paėmiau į savo rankas, jis jau sėdėjo šalia:

– Nemėgsti istorijų apie liūdnai pasibaigusią meilę? – paklausė Aistis.

– Nemėgstu istorijų apie meilę, – šaltai atsakiau.

– Susitikim vidurnaktį pas tave? Galėsime visą naktį nemylėti vienas kito, – tvirtu balsu pasiūlė mano džentelmenas.

Troškau būti pagrobta, norėjau jo dabar ir čia. Ant baro, teatro foje, ant aksominių baldų. Mano ledo kaukė ėmė tirpti, rodės, kad galiu padegti visą miestą.

Ant baro padėjau savo buto raktą ir nuėjau į salę. Po keleto minučių sugrįžo ir jis.

Vakarienę nusprendėme praleisti, su Mantu užsisakėme tik desertą. Aš vis žvilgčiojau į laikrodį, mano kūnas norėjo skubėti į džentelmeno glėbį. Tada Mantas palietė šlaunį, prisiglaudė prie kaklo, kelis kartus lėtai iškvėpė orą ir pabučiavo. Jo padorumas mane žavėjo, o Aisčio gaivališka aistra – kaitino. Žinojau, kad jis už pusvalandžio jau bus mano bute, bet akimirkos dvejonė mane atvedė į naują žaidimų aikštelę – grįžome į Manto namus.

Kritome ir tapome vienu kūnu. Jis išpažino savo nuodėmes man tarp kojų. Padorumo kvapas išsisklaidė, jis atėmė mano žodžius, mano žvilgsnį. Gulėjome apšviesti mėnulio ir maloniai tylėjome. Aš vis įsisiurbdavau jam į lūpas, tik prisiminusi, savo šiandienos pasirinkimus.

Nežinau ar šį syk laimėjau ar ne, bet partija buvo gera. Su pirmaisiais saulės spinduliais grįžau namo ir radau džentelmeną X, užsnūdusį ant sofos. Sustingau, žandus išmušė raudonis. Nusiaviau batelius ir įsitaisiau šalia jo.

Šiandien kulkos nebuvo tuščios.