The Bubbles. Champagneria, 2016 kovas

Kovas numetė paltus ir apnuogino žiemą slėptus moterų pečius. Bunda užmigusios vilioklės. Skruostai dažniau rausta nuo nuodėmingų minčių. O tokia proga merginos drėkina lūpas šampanu.

Visą vakarą plazdėjo lengvos suknelės, skambėjo sklidinos Getsbio taurės, aidėjo nerūpestingas juokas. Vyrai laidė žvilgsnius, o mes skendome bučiniuose, kurie pasiekė ne lūpas, bet akis. Už durų kilo vėtra tarsi žinodama, kad šįvakar kils kita širdyje. Duris pravėrė džentelmenas X. Lyg pati audra būtų atviliojusi jį čia pasislėpti nuo lietaus. Vienu rankos mostu jis pasitaisė savo šlapius plaukus, nupurtė vandens lašus nuo palto rankovių. Nusišypsojau, o jis pakvietė mane į lauką.

– Lietus siaubingas.

– Būčiau siaubingas aš, jei dar ilgiau delsčiau nenurengęs tavęs.

Pasileidome link automobilio. Kiekvienas lašas virpino odą.
Važiavome vos akimirką: ir vėl tos pačios Mindaugo gatvės buto grindys, tik šįkart aš kita. Nebelaukiau, kol jis nuvilks suknelę – nusimoviau kelnaites, apsivijau jį kojomis ir suspaudžiau. Čia pat dingo jam įprastas švelnumas: jis sugriebė mane už liemens ir nieko nelaukdamas įsispraudė taip giliai, jog ėmė kaukti mano vilkai. Alsavimas darėsi greitesnis ir karštesnis. Jo pirštai įsirėžė mano šlaunyse ir vos po akimirkos jis surado mane – mano balso stygos prabilo negirdėtomis natomis, negalėjau pajudinti nė slankstelio ir jis užgulė mane visu savo kūnu.

Kai nubudau, jau buvau prisigėrusi jo laukinio, tačiau rafinuoto medienos kvapo, primenančio gaivų vėjo gūsį Nidos pušynuose. Akimirkai parduočiau sielą, kad tik kasryt nubusčiau glostoma šio kvapo ir rankų, sutramdančių bet kokią užsispyrėlę.

– Atsargiau su norais, – ištarė mano džentelmenas.

– Šiandien pusryčiams noriu tavęs.