2016 gegužė

Jau po pirmos pažinties, o gal derėtų sakyti „nakties“, supratau, kad jis bus tik žaidimas – vyrai žmonų nepalieka. Galbūt nemyli, bet nepalieka. Tą naktį, išlipusi iš lovos ir pamačiusi vaikišką lėlę, suglumau, bet jo žvilgsnis išliko šaltas ir ramus. Tuomet ir supratau, kad ji miegamajame palikta ne šiaip sau. Tai jo būdas pasakyti „tegul tai lieka tarp mūsų“. Subtiliai aštrus, tačiau ne toks tamsus kaip po naktų, kurias pamirštam jau kitą dieną. Nepasakytas garsiai – „tegul tai lieka tarp mūsų“ – neatima ryto grožio, kai nubundam iš nuodėmių. Saldžių. Tamsių. Širdis drebinančių. Kūną laužančių.

Jis paliko mums rytus. Lėtus ir tingius kaip sekmadienius. Nebyliai tardamas žodžius, kurių nei viena moteris nenori išgirsti pusę devynių. Taip ir tapo mano džentelmenu. Tik ar galėjau aš būti dama, jei buvau laukiama tik kas trečią savaitgalį iki pusės devynių?

Gal ir ne. Tačiau šalia jo galėjau pamiršti net savo vardą. Jis žinojo, ką sakyti, lyg vaikystėj vietoj pasakų jam būtų skaitę moters enciklopediją.

– Diena buvo bjauri. Pasakyk ką nors gražaus, – ištariau vangiai po sunkios dienos.

– Austėja, tu.

„Kokia aš silpna. Tam net enciklopedijos nereikia, o keliai jau patys linksta arčiau žemės“, pagalvojau. Iš pradžių man užteko neplanuoto sekso, bet kiekviena naktis darė mane godesne. Dabar norėjau, kad jis mane mylėtų. O kuo labiau to norėjau, tuo aštresni darėsi bučiniai. Lūpas nusėjo randai. Kažkada buvusios švelnios, jo rankos braižė man kelius. Kaskart vis smarkiau. Ir kuo šiltesnė buvau, tuo labiau jis stengėsi mane sugadinti. Lyg būčiau deimantas delne žmogaus, kuriam patinka negludintas gintaras.

– Galbūt kitame gyvenime, Austėja, – lyg niekur nieko pasakė džentelmenas.

– Kas kitame gyvenime?

– Galėčiau tave mylėti.

– Gal man išsitraukti peilį?