Šiandien neįsivaizduojame gyvenimo be pėdkelnių, ypač šalyse, kuriose turime visus keturis metų laikus. Plonos, storesnės ir visai storos, permatomos, juodos, rudos, raštuotos, tinklinės ir įvairiausių spalvų. Natūralių arba dirbtinių pluoštų, nailono ar šilko pėdkelnės – galime rinktis ko tik širdis geidžia. Tačiau pažvelgus į istoriją, nesunku surasti itin įdomių faktų, kad ir tai, jog už pėdkelnes turėtume būti dėkingos vyrams, nes būtent jie pirmieji ėmė dėvėti natūralaus arba dirbtinio šilko, vėliau – nailono kojines. O pirmieji Europoje pėdkelnes ėmė gaminti Ispanai, manoma, kad šį amatą nusižiūrėjo nuo arabų, su kuriais kariavo XIII-XIV a. Taigi, skaitykite apie pėdkelnių atsiradimo istoriją, medžiagas, praktiškumą, denus ir jų priežiūrą.

Pėdkelnių istorija: aukštuomenės vyrų mada ir užburianti stiliaus detalė moterims

Nors nailono pėdkelnės pradėtos gaminti tik XX a., nemažai panašių gaminių jau buvo ir prieš daugelį metų. Pirmosios pėdkelnės buvo mezgamos Ispanijoje, iš ploniausių siūlų, be jokių staklių, rankomis – tai buvo tikri meno šedevrai. Viduramžiais išskirtinai pėdkelnes nešiojo tik vyrai, priklausantys aukštuomenei. Vėliau, XVIII a. pab. išpopuliarėjus kelnėms, vyrai ėmė dėvėti tik kojines, o pasibaigus itin griežtiems Viktorijos laikams, šilkines kojines viešai dėvėti išdrįso ir moterys.

Galiausiai, išradus nailoną kojinės tarp moterų ėmė sparčiai populiarėti, o nuo 1934 m. moterų madoms ėmus gana greitai keistis, visos sąlygos klostėsi taip, kad ateitis buvo skirta pėdkelnėms. Tam įtakos turėjo ir tokie mados grandai kaip Žakas Fatas, Kristianas Dioras ir Elza Skiapareli, kurie skatino moteris dėvėti apatinius drabužius, korsetus bei kojines. Šešto dešimtmečio viduryje kojinių pramonei žengus dar vieną svarbų žingsnį į priekį – pradėjus gaminti kojines be siūlių, šios užkariavo visų moterų širdis. Patobulinta technologija leido sukurti labai įvairius modelius, jie galėjo būti tankūs ir ploni, įvairiausių spalvų ir skirtingo skaidrumo. O 1962 m. išpopuliarėjus anglų stilistės Meri Kvant sukurtai mini sijonų madai, buvo nebeįmanoma atsisakyti pėdkelnių. Dauguma merginų puošėsi trumpais sijonais ir suknelėmis, demonstruodamos atidengtus klubus ir kelius, o tam puikiai tiko pėdkelnės, nes kojinės nebuvo toks praktiškas sprendimas.

Viskas pasiekė tikrą epicentrą, kai buvo išrastas revoliucinis sintetinis ir ekonomiškas pluoštas. Kojinės, kojinaitės ir pėdkelnės tapo tikrų tikriausiu stebuklu – jos nesiglamžė, nesiraukšlėjo ir buvo palyginus nebrangios. Taigi, šios prekės troško visos moterys. Ir ne tik troško, bet pavertė pėdkelnes tikrų tikriausiu meilės kerų atributu. Jos tapo ne tik praktiškomis kasdienos palydovėmis, bet ir itin puošniu stiliaus elementu. Tuo metu išpopuliarėjo tendencija puošti pėdkelnes ar ilgas kojines siuvinėjimais, nėriniais, karoliukais ir net perlais.

Tačiau šis neatsiejamas stiliaus elementas išgyveno ir sudėtingesnių laikų. Kai Antrojo pasaulinio karo metais visos žaliavos būdavo skiriamos armijos reikmėms, kojinių ir pėdkelnių gamyba sustojo. Bet moterys nė neketino pasiduoti, be to, kad kojines ir pėdkelnes ėmė gaminti pačios, dažydavo kojas arbatos nuoviru ir išpiešdavo juosteles, imituojančias siūles.

Nuo puošmenos tik valdovams iki praktiškų ir kokybiškų pėdkelnių kiekvienai

Senais laikais, net ir išradus mezgimo stakles, pėdkelnės buvo gaminamos tik su siūle nugaroje ir palyginus su šiandieniniais gaminiais, nebuvo labai patogios. Kaip jau minėjome, tik išradus sintetinį pluoštą, šis viską apvertė aukštyn kojom ir pėdkelnės tapo neatskiriama, patogia, stilinga ir praktiška kiekvienos moters stiliaus detale. Šiandien pėdkelnės gaminamos iš poliamido, elastano ir natūralių pluoštų, tokių kaip medvilnė. Tačiau kokybę daugiausia nulemia elastanas – kuo jo daugiau, tuo pėdkelnės elastingesnės. Kalbant detaliau: 3-5 % elastano reiškia, kad visas elastingumas bus liemenyje, bet pati kojinė bus neelastinga, todėl greičiausiai toks gaminys neatrodys itin patraukliai; jei pėdkelnių sudėtyje randate 12-17 % elastano, žinokite, kad jos geriausiai tinka kasdieniam naudojimui; o 25-30 % elastano rasite pėdkelnėse, kurios turi gydomųjų savybių.

Pėdkelnių denai ir ką būtina apie juos žinoti

Kiekviena moteris turbūt puikiai žino, kad denai nurodo audinio tankumą. Taigi, kuo tankesnis audinys, tuo storesni siūlai ir tuo daugiau denų.

6-15 denų – tai pačios ploniausios pėdkelnės. Jos dažniausiai skirtos oficialiems renginiams ar susitikimams, darbui biure, karštoms vasaros dienoms ir kaip privaloma oficialios aprangos dalis.

20-40 denų – praktiškiausias pasirinkimas arba aukso viduriukas. Jos nėra storos, tačiau nėra ir visai permatomos, tad puikiai tiks dėvėti visiems metų laikams prie įvairiausių drabužių. Pasirinkus būtent tokias pėdkelnes, jas galėsite dėvėti kasdien į darbą, priderinti prie puošnios suknelės, keliaujant į miestą ar net žiemą apsitempti po trumpesniais džinsais.

50-180 denų – tai pačios storiausios pėdkelnės, skirtos išskirtinai šaltiesiems metų laikams. Jų sudėtyje dažnai būna medvilnės, mikrofibros, akrilo ar net vilnos.

Rinkitės tai, kas jums labiausiai tinka, bet turbūt ne paslaptis, kad verta turėti visų šių rūšių pėdkelnių, skirtingų spalvų ir bent po vieną porą savo spintoje, kad būtumėte pasiruošusi visiems gyvenimo atvejams.

Keletas pėdkelnių priežiūros patarimų

Pėdkelnes rekomenduojama skalbti rankomis, švelniais judesiais muiluotame vandenyje. Tačiau jei nusprendėte naudoti skalbimo mašiną, būtinai nustatykite itin lengvą skalbimo programą, naudokite skystas skalbimo priemones ir venkite minkštiklių, mat nuo jų elastanas praranda savo tvirtumą, tad pėdkelnės gali greičiau suplyšti. Negręžkite, nusausinkite rankšluosčiu ir venkite saulės spindulių, radiatorių ar kitokio karščio – palikite džiūti ant sauso audinio kambario temperatūroje.

Beje, ar žinojote, kad pėdkelnes mautis patartina truputį sušlapinus rankas arba ištepus jas kremu? O kai kurie gamintojai net siūlo specialias pirštinaites, kad aštriu nagu ar žiedu nepažeistumėte audinio.

Besikeičiant laikams, nuo senųjų Viduramžių iki XX a. išradimų ir šių laikų neįtikėtinų inovacijų, stipriai pasikeitė ir pėdkelnių kokybė bei svarbiausios savybės. Įsitikinimai, kad pėdkelnės yra nepatogios, greitai plyšta, skirtos tik vaikams arba vyresnėms moterims seniai tapo su realybe nieko bendra neturinčiais mitais. Didžiąją revoliuciją įvykdė elastanas, kuris leido sukurti ne tik kasdieniam dėvėjimui skirtas kojines ar pėdkelnes, patogias lyg antra kūno oda, bet ir kūną formuojančias bei liekninčias pėdkelnes. Taigi, šių laikų išradimai mums leidžia dėvėti pėdkelnes su malonumu ir derinti jas prie savo stiliaus, tad rinkitės atsakingai ir rūpinkitės su meile.