Pavasaris atvėrė duris, kaip galantiškas džentelmenas nepastebimai įsėlino, sušildydamas mirtingus sušalusius kūnus, nurengdamas ir apnuogindamas sielas. Norom ar nenorom skandindamas gilioje krištolinėje geidulio taurėje. Švelnus, gaivus, kartu nuodėmingai ir apgaulingai kuklus, kaip vėsaus šampano gurkšnis ant šiltų lūpų palieka savo vizitinę kortelę – taip lauktą nuotykį aistringą. Sarkastiškai šypsosi, užvaldo mintis ir kūnus. Krentu be pasipriešinimo, atsiduodu jo gaivališkiems kerams ir pažadams. Pavasaris savo nerūpestingomis glamonėmis susuka galvą net ir meile netikintiems skeptikams. Nuginkluoja ir palieka mūsų kūnus nuogus.
Prasidėjęs pavasaris ir vis šiltesnės dienos privertė ir mane išbėgti į lauką, daugiau judėti ir mankštintis saulėje. Nors pradėjusi sportuoti jaučiau didelį diskomfortą ir ne kartą norėjau mesti, atradau savų būdų nepasiduoti ir štai šiandien jau trečiasis mano bėgimo sezonas.